- ruzgėti
- ruzgė́ti, rùzga (-ė́ja), -ė́jo, rūzgė́ti, rū́zgia (ruzga K), -ė́jo K
1. intr. Q353, CI401, H, R, MŽ113, Sut murmėti, piktai kalbėti: Kryžokai, įdykusys ant lobio ir grobio, ruzgėjo ir nenorėjo liauties kariauti S.Dauk. Ruzgančius kareivius pats nutildė S.Dauk. O kaip jie … ruzgėjo prieš hūkinyką, bylodami VlnE33. Ruzga prieš kunigus, jog pakajuje sėdi DP493. Jūs ruzgėjot jūsų šėtrosa CII85. Ir tūlas kartu žmogus neprityręs Dievo rašto prieš Dievą ruzga BPII78. Ik galo laikyk stiprybę, svietui duok vis ruzgėti Mž340. Laikyk savo mus stiprybėj, gal svietas vis ruzgėti PG. Rods dar šen ir ten ruzga LC1886,15.
2. intr. krutėti, judėti: Ir ruzgi kai utėlė po šašu Bru.
3. intr. rusenti. | prk.: Ale rodos, kad ši po pelenais ruzgėjanti karo ugnis ten beveik vėl per visą užsidegs LC1880,29.
4. tr. dirbti: Antai jų jau dvi poros roputes rùzga (kasa) Skr.
◊ rùzga brū̃zga B, N triukšmingai puotauja.\ ruzgėti; apruzgėti
Dictionary of the Lithuanian Language.